Dieną, kai vairuotojai įvažiuoja į tunelį iš ryškiai apšviestos išorės, lauko ryškumas yra daug didesnis nei viduje. Dėl to jų akys negali akimirksniu prisitaikyti, o tunelio įėjimas atrodo kaip tamsi „skylė“, todėl neįmanoma įžiūrėti tokių detalių kaip kliūtys ir lėtai judančios transporto priemonės. Tai yra svarbiausia ir pavojingiausia problema įvažiavime.

Siekiant kovoti su „juodosios skylės efektu“, įėjimo zonoje reikia nustatyti itin didelį apšvietimo ryškumą, o tai reiškia, kad reikia įrengti daug galingų lempų, todėl sunaudojama itin daug energijos ir patiriamos didžiulės eksploatavimo išlaidos.

Natūralios šviesos ryškumas už tunelio ribų kinta priklausomai nuo laiko, oro sąlygų ir metų laiko. Be to, didesnis transporto priemonių greitis reikalauja sklandesnio ryškumo perėjimo, todėl įėjimo apšvietimo ryškumo dizainui keliami didesni reikalavimai. Taip pat reikia kontroliuoti akinimą, kad būtų išvengta naujų pavojų saugumui.

Prastos kokybės arba tradicinės lempos smarkiai silpnina šviesą – po tam tikro naudojimo laiko ryškumas gerokai sumažėja. Spalvų temperatūros svyravimai lemia nepastovias šviesos spalvas kelyje, o tai daro įtaką vizualiniam komfortui ir saugumui. Neracionalūs šviesos pasiskirstymo kampai taip pat lemia mažą tunelio apšvietimo vienodumą.

Įrangos ir protokolų nesuderinamumas tarp skirtingų prekių ženklų ir kartų apsunkina esamų tunelių apšvietimų modernizavimą. Be to, išmanusis apšvietimas yra brangus ir reikalauja didelių pradinių investicijų. Be to, kyla iššūkių dėl apšvietimo sistemos sąveikumo su kitomis sistemomis, pavyzdžiui, transporto ir saugumo.

Žmogaus akiai reikia adaptacijos laikotarpio, kai ji pereina iš ryškios į tamsią aplinką. Pereinamoji sekcija yra perėjimas iš įėjimo sekcijos. Šis fiziologinis atsilikimo procesas yra pagrindinė saugos avarijų priežastis.

Jei pereinamojoje atkarpoje ryškumo pokytis nėra nuolatinis ir laipsniškas, o yra akivaizdžių žingsnių ar šuolių, vairuotojas bus priverstas dažnai koreguoti regėjimą, todėl padidės regėjimo nuovargis ir nesaugumo jausmas.

Siekiant užtikrinti tolygų kelio apšvietimą, žibintai turi būti išdėstyti tam tikru atstumu ir pagal tam tikrą schemą. Tačiau jei apšvietimo paskirstymas yra prastai suprojektuotas arba žibintai sumontuoti netinkamu kampu, jie gali lengvai šviesti tiesiai į vairuotojo akis, sukeldami akinimą arba diskomfortą, o tai savo ruožtu sumažina matomumą.

Centrinėje dalyje yra daug lempų, kurios turi veikti visą parą, todėl tunelyje jos eikvoja labai daug energijos. Jei būtų naudojamos tradicinės aukšto slėgio natrio lempos arba neefektyvios LED lempos, elektros energijos sąnaudos būtų stulbinančios.

Monotoniškas apšvietimas ir uždaros erdvės gali lengvai sukelti vairuotojams regėjimo nuovargį, sumažėjusią koncentraciją ir pailgėjusį reakcijos laiką, o tai ypač akivaizdu ilguose tuneliuose.

Dėl didelio lempų skaičiaus pailgėja priežiūros laikas ir padaugėja gedimų. Tradiciškai sugedusias lempas sunku arba net neįmanoma laiku aptikti. Dėl priežiūros reikia iš dalies uždaryti kelius, o tai padidina eksploatavimo riziką.

Tai yra pagrindinis ir pavojingiausias skausmo taškas išvažiuojant iš tunelio. Vos vairuotojui išvažiuojant iš tunelio, išvažiavimas atrodo kaip itin ryški „baltoji skylė“. Dėl intensyvaus akinimo vairuotojo regėjimas aptemsta, laikinai sutrikdydamas regėjimo funkciją.

Retais atvejais, jei išvažiavimo ruožo ryškumas yra per didelis ir ryšys su išoriniu ryškumu yra nenatūralus, vairuotojui greitai pravažiuojant, dėl vizualinio išlikimo išvažiavus tunelio portalas gali atrodyti kaip juodas rėmas. Tai vadinama „juodo rėmo efektu“. Nors tai nėra įprasta, tai taip pat gali trukdyti matymui.

Didelio ryškumo apšvietimas, skirtas išėjimo ruožui dieną, gali būti per ryškus naktį, auštant ar sutemus. Dėl to, kai jo nereikia, sunaudojama daug energijos. Be to, tunelis tamsus, o pernelyg ryški išėjimo dalis pati tampa „baltąja skyle“, kuri vairuotojams taip pat gali sukelti diskomfortą ir akinimą.